Naujienos
Tapk ugniagesiu gelbėtoju
Mokomoji parodėlė
Susipažinkite su ugniagesybos sportu!
Straipsniai: Mūsų nuomonė
Po cheminio pavojaus
Gegužės 7 dieną gautas pranešimas iš piliečio, kad statybvietėje atliekant kasimo darbus žemėje buvo rastas didelis indas su maždaug 700 litrų gelsvos spalvos cheminės medžiagos, skleidžiančios aitrų kvapą. Atvykus ugniagesiams atlikta žvalgyba, rastas indas su nežinomu skysčiu (galimai chloru). Turimais matavimo prietaisais buvo mėginama nustatyti, ar gruntas nėra užterštas. Normaliomis sąlygomis chloras yra gelsvai žalios aštraus kvapo dujos. Žmogus, įkvėpęs chloro, dūsta ir gali mirti.
Teritorija buvo aptverta apie 300 m spinduliu, iš aptvertoje teritorijoje esančių įmonių evakuota apie 100 darbuotojų. Vienam iš įmonės darbuotojų, kliudžiusių statinę su nenustatyta chemine medžiaga, pablogėjo savijauta, jis buvo išvežtas į Kauno medicinos universiteto klinikų Intensyviosios terapijos skyrių.
Įkurtas įvykio likvidavimo štabas, kurio tikslas – koordinuoti darbų barų veiksmus. Ugniagesiai gelbėtojai dirbo su A lygio kostiumais (kvėpavimo aparatai viduje). Paimti mėginiai perduoti Aplinkos apsaugos agentūros Kauno skyriaus pareigūnui, kad būtų nustatyta tiksli medžiagos sudėtis.
Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osis komandos ugniagesys gelbėtojas Arūnas Remeika, apsaugotas specialiais su cheminėmis medžiagomis dirbti skirtais drabužiais ir kvėpavimo organų apsaugos priemonėmis, gebantis valdyti sunkiąją techniką, iškėlė iš grunto statinę su pavojingomis medžiagomis.
Pažeistas indas buvo hermetizuotas, sustabdytas cheminės medžiagos nutekėjimas, po to, pasitelkus papildomą techniką, atvežtas transportavimo konteineris ir į jį perkeltas rastasis indas, surinktas galimai užterštas gruntas.
Visi įvykyje dalyvavę ugniagesiai gelbėtojai buvo apžiūrėti mediko (įvertinta jų sveikatos būklė). Jiems suteikta profilaktinė pagalba bei rekomenduota stebėti sveikatą. Gelbėjimo darbams vadovavo Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Vidas Kerševičius.
Teritorija palikta iki ryto saugoti policijai, informuotos civilinės saugos atsakingos institucijos ir miesto meras.
PAPILDYTA 2015-05-12
Iš žemiau pateiktų nuotraukų matyti, kokią žalą ši cheminė tarša padarė gamtai. O koks poveikis žmonių sveikatai? Nors indą su cheminėmis medžiagomis, rizikuodami savo sveikata, ugniagesiai gelbėtojai hermetizavo jau gegužės 7-ąją, buvo informuota miesto savivaldybė ir kitos institucijos, jis iki šios dienos vis dar paliktas ten, kur ir buvo rastas.
Cheminiam pavojui Taikos prospekte pagaliau praėjus Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Vidas Kerševičius konstatavo, kad mūsų tarnybos jėga – žmonės. Jie, nevilkindami ir rizikuodami savo sveikata, nuo pačių pirmųjų minučių organizavo darbus, kad būtų užkirstas kelias galimai katastrofai. Viršininkas ypač dėkingas pirmiesiems įvykio vietoje dirbusiems padaliniams, nes laiku buvo suprasta, kokio masto ši nelaimė, laiku buvo evakuoti ir apsaugoti pavojingoje teritorijoje esančių įmonių darbuotojai, laiku buvo sustabdytas mirtinai pavojingų chloro dujų nutekėjimas. Pakanka mažo kiekio šių dujų, patekusių į kvėpavimo takus, ir gyvybės išsaugojimas lieka minimalus.
Apskrities viršininkas, savo darbą priešgaisrinėje apsaugoje pradėjęs būtent dirbdamas likviduojant cheminius ir radiacinius incidentus, labai dėkingas policijos ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, visas tas ilgas paras budėjusiems šalia pavojingos teritorijos esančioje zonoje. Kas būtų nutikę, jei į nesaugomą teritoriją būtų užklydę vaikai ar pavojaus nesuprantantys žmonės? Įvykio vietoje net staiga sunykusi augmenija parodė, kokio masto ir kokį pavojų keliantis užterštumas.
Cheminė nelaimė Taikos prospekte – pamoka ugniagesiams gelbėtojams, paskatinimas ir toliau tobulinti savo įgūdžius likviduojant cheminius incidentus. Menkiausia jų klaida būtų virtusi tragedija. Ne tik jų pačių gyvybes dabar mėgintų išsaugoti reanimacijų skyrių medikai, bet ir būtų buvusi ne viena dešimtis civilių gyventojų žūtis.
Reziume. Miesto ugniagesiai pataria teoretikams, tiek laiko nesugebėjusiems suvokti padėties pavojingumo ir nesiėmusiems skubių veiksmų, kur kas labiau pasigilinti bent jau į metodinę literatūrą apie cheminius pavojus.
Neatsakinga slauga – nesaugi senatvė
Šių metų rugpjūčio 31 dieną Samylų seniūnijoje, Laumėnų kaime, sodininkų bendrijoje „Pajūris“, degė privačių senelių globos namų dūmtraukis, nuo jo buvo užsidegusios kamino apšildymo medžiagos. Buvo kilusi grėsmė gaisrui išplisti, tad galėjo ne tik sudegti visas pastatas, bet ir žūti visi globos namų gyventojai, kadangi buvo ne tik netinkamai įrengtas dūmtraukis, bet ir nenumatyti evakavimo iš pastato keliai. Laimei, gaisras neišplito, nes jį laiku pastebėjo ir gesintuvu užgesino globos namų darbuotojai. Labai gerai, kad šie senelių namai bent buvo apsirūpinę pirminėmis gesinimo priemonėmis ir apskritai, kad buvo žmogus, mokantis naudotis gesintuvu.
Šis gaisras mūsų tarnybai sukėlė didelį susirūpinimą. Kadangi net neturime duomenų apie individualios paskirties namuose, o tuo labiau – sodininkų bendrijose, įrengtus senelių globos namus. Neturėdami tokių duomenų negalime įvertinti, kokia tų statinių priešgaisrinė būklė, koks personalo pasirengimas įvairioms ekstremalioms situacijoms.
Raginame visus, bekuriančius senelių namus ar besiimančius kokios kitos veiklos, būtinai pakeisti pastatų paskirtį, registruotis ir susisiekti su atsakingu mūsų tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyr. inspektoriumi Artūru Aldoniu telefonu (8~37) 34 13 39.
Specialistai tik tuomet galės įvertinti jūsų pastatų tinkamumą, patars, kaip pagerinti jų būklę, padės numatyti evakavimo kelius ir kitais panašiais klausimais, taip pat bus sudaryti mūsų tarnybai gaisro atveju būtini pajėgų sutelkimo planai.
Taip pat kviečiame likti neabejingą visuomenę. Jei žinote, kad kur nors individualios paskirties pastatuose įsikūrė visuomeninę veiklą vykdančios organizacijos, informuokite mus. Mes susisieksime su tomis organizacijomis ar privačiais asmenimis ir galėsime jiems padėti parengti reikiamus dokumentus, planus, numatyti privažiavimo ir evakavimo kelius.
Norime įspėti, kad už priešgaisrinę pastatų būklę yra atsakingi įmonių vadovai, tad nesilaikantiesiems įstatymų ir PAGD taisyklių gresia atsakomybė.
Ar tikrai savivaldybių ugniagesiai nenori būti savanoriais?
Prieš tris mėnesius Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą reglamentuoti savanorių ugniagesių veiklos pagrindus. Atlikus Priešgaisrinės saugos įstatymo pakeitimus, nustatyta savanorių ugniagesių sąveika ir bendradarbiavimas su valstybinėmis priešgaisrinėmis gelbėjimo pajėgomis, apibrėžtos jų galimybės dalyvauti gesinant gaisrus bei kitoje veikloje, prisidedant prie visuomenės saugumo užtikrinimo, numatytos konkrečios savivaldybių funkcijos savanoriškos priešgaisrinės apsaugos organizavimo procese.
Praėjo nemažai laiko, kol idėja reformuoti priešgaisrinę apsaugą kaimo vietovėse tapo realybe. Nuo 1997 metais Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento išplatintos iniciatyvos kurti visuomenines savanorių gaisrininkų organizacijas iki 2010 metais pradėtos rengti Lietuvos Respublikos savanorių ugniagesių veiklos įstatymo koncepcijos, kurios pagrindu ir atsirado naujos redakcijos Priešgaisrinės saugos įstatymas. Deja, ši veikla nesulaukė didesnio kaimiškų bendruomenių susidomėjimo, į ją neįsitraukė rajonų savivaldybės, seniūnijos. Todėl apmaudu, kad kalbantis su savivaldybių atsakingais darbuotojais tenka išgirsti priekaištų, jog procesas skubotas, kad savivaldybės ir bendruomenės tam nepasiruošusios. Ir nenuostabu, kad labiausiai reformai priešinasi tos savivaldybės, kuriose akivaizdžiai trūksta dėmesio priešgaisrinių tarnybų parengčiai. Nors visos savivaldybės susiduria su priešgaisrinių tarnybų finansavimo problemomis, kai kurios per paskutinį dešimtmetį sugebėjo atnaujinti techniką, suremontuoti ugniagesių komandų pastatus, sudaryti ugniagesiams geras darbo sąlygas. Tokios savivaldybės ne tik rūpinasi kaimo žmonių priešgaisriniu saugumu, bet ir investuodamos drąsiai ruošiasi ateinančioms permainoms.
Kauno apskrities VPGT pareigūnai nuo 1993 metų, aktyviai bendradarbiaudami su Vokietijos Lipės krašto savanoriais ugniagesiais, o vėliau ir su Aukštutinės Austrijos bei Zalcburgo žemės savanoriais ugniagesiais, stebėdami savanoriškos priešgaisrinės apsaugos raidą šiose Vakarų valstybėse, jos santykį su valstybine priešgaisrine tarnyba, intensyviai domėjosi savanoriškos priešgaisrinės apsaugos organizavimo tvarka. Buvome įsitikinę, kad geros Vakarų šalių savanorystės tradicijos būtinai ateis į mūsų kraštą, ir tam ruošėmės. Ypač Austrijos 160 metų savanoriškos veiklos patirtis bei paskutiniųjų 20 metų stulbinanti pažanga rūpinantis gyventojų priešgaisriniu saugumu demonstruoja nenuginčijamus argumentus, dėl ko reikėtų atsisakyti valstybei kasmet vis brangiau kainuojančios, bet merdėjančios, nepatikimos savivaldybių priešgaisrinės tarnybos ir sudaryti sąlygas, kad kiekvienas pilietis, valstybei padedant ir skatinant, galėtų prisidėti prie saugios visuomenės sukūrimo, prie savo bendruomenės, o kartu ir savo saugumo.
Galima suprasti kai kuriuos savivaldybės ugniagesius, kurie, „padrąsinti“ profesinės sąjungos, priešinasi reformai ir siekia bent kiek ilgiau išsaugoti varganą darbo vietą. Tuo labiau kad, anot jos lyderių (Šiaulių apskrities ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos kreipimasis, 2015 02 02), atleisti iš darbo savivaldybės ugniagesiai automatiškai taptų savanoriais (suprask, toliau dirbtų dykai). Ugniagesiams peršama nuomonė, kad parengtų specialistų (savivaldybės ugniagesių) pasitelkimas organizuojant savanorišką priešgaisrinę apsaugą būtų klaida ir absurdas, o Valstybinės priešgaisrinės tarnybos įstatymiškai pagrįsta teigiama iniciatyva vertinama kaip nuostatos brukimas. Jiems per sunku suprasti, kaip, „negalint pakeisti situacijos, reikėtų pakeisti požiūrį į ją“ (iš PAGD prie VRM direktoriaus pasisakymo 2014 m. gruodžio 11 d. pasitarime su savivaldybių priešgaisrinių tarnybų vadovais). Jie nieko nenori keisti, nes budi (deja, daugelyje komandų daugiau budi nei gesina gaisrus) ne tam, kad aplinkinės bendruomenės jaustųsi saugios, o tam, kad gautų nedidelį, bet garantuotą atlyginimą, kurio visada nepakako ir yra per mažai.
Tačiau sunku suprasti savivaldybių politikus ir vykdomosios valdžios atstovus, kurie nepastebi visuomenės saugumo problemų arba visaip stengiasi jas apeiti. Naujos redakcijos Priešgaisrinės saugos įstatymo nuostatų įgyvendinimas reikalauja greitų ir radikalių sprendimų, sumanaus ir atkaklaus darbo, antraip kaimo bendruomenės gali tapti grėsmingai nesaugios. Kol savivaldybių ir seniūnijų vadovai nepradės išvien su bendruomenėmis spręsti susidariusių problemų, tam panaudojant ir turimus priešgaisrinių tarnybų resursus, patirtį, tol negalės atsakingai atstovauti bendruomenių interesams. Ne veltui Vakarų valstybėse burmistras ar kitas vietinės valdžios atstovas dažniausiai yra ir savanorių ugniagesių komandos viršininkas arba pavaduotojas. Tada nebekyla klausimų, kas atsakingas ar turi pasirūpinti bendruomenės priešgaisriniu saugumu. Nekyla klausimų, ir kas atnaujins techniką ar pasirūpins kitais parengties užtikrinimo klausimais. O juk šitie klausimai šiandien pirmiausia kyla savivaldybių ugniagesiams, profsąjungų lyderiams ir kitiems, nematantiems ar nenorintiems matyti šviesesnės ir saugesnės kaimo bendruomenių ateities.
Šiuo metu labai aktualūs savanoriškos veiklos organizavimo darbai, bet ne mažiau svarbūs ir kaimiškų bendruomenių priešgaisrinio saugumo užtikrinimo klausimai. Juos reikia nedelsiant spręsti. Todėl esame nusiteikę ryžtingai dirbti ir ne tik bendradarbiaujant su savivaldybėmis ar ruošiant savanorišką veiklą reglamentuojančius poįstatyminius dokumentus. Teisūs Šiaulių apskrities ugniagesių profesinės sąjungos lyderiai sakydami, kad labai svarbi pačių bendruomenėse gyvenančių piliečių iniciatyva. Kiekvieno mūsų pareiga yra padėti žmonėms suprasti vykstančius procesus, aiškinti savanorystės sampratą ir jos naudą bendruomenėse, skatinti pozityvų, pilietišką mastymą, pastebėti ir skatinti geras iniciatyvas bei nenuvilti kaimo bendruomenėse dirbančių savivaldybių ugniagesių.