Cheminiam pavojui Taikos prospekte pagaliau praėjus Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Vidas Kerševičius konstatavo, kad mūsų tarnybos jėga – žmonės. Jie, nevilkindami ir rizikuodami savo sveikata, nuo pačių pirmųjų minučių organizavo darbus, kad būtų užkirstas kelias galimai katastrofai. Viršininkas ypač dėkingas pirmiesiems įvykio vietoje dirbusiems padaliniams, nes laiku buvo suprasta, kokio masto ši nelaimė, laiku buvo evakuoti ir apsaugoti pavojingoje teritorijoje esančių įmonių darbuotojai, laiku buvo sustabdytas mirtinai pavojingų chloro dujų nutekėjimas. Pakanka mažo kiekio šių dujų, patekusių į kvėpavimo takus, ir gyvybės išsaugojimas lieka minimalus.

Apskrities viršininkas, savo darbą priešgaisrinėje apsaugoje pradėjęs būtent dirbdamas likviduojant cheminius ir radiacinius incidentus, labai dėkingas policijos ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, visas tas ilgas paras budėjusiems šalia pavojingos teritorijos esančioje zonoje. Kas būtų nutikę, jei į nesaugomą teritoriją būtų užklydę vaikai ar pavojaus nesuprantantys žmonės? Įvykio vietoje net staiga sunykusi augmenija parodė, kokio masto ir kokį pavojų keliantis užterštumas.

Cheminė nelaimė Taikos prospekte – pamoka ugniagesiams gelbėtojams, paskatinimas ir toliau tobulinti savo įgūdžius likviduojant cheminius incidentus. Menkiausia jų klaida būtų virtusi tragedija. Ne tik jų pačių gyvybes dabar mėgintų išsaugoti reanimacijų skyrių medikai, bet ir būtų buvusi ne viena dešimtis civilių gyventojų žūtis.

Reziume. Miesto ugniagesiai pataria teoretikams, tiek laiko nesugebėjusiems suvokti padėties pavojingumo ir nesiėmusiems skubių veiksmų, kur kas labiau pasigilinti bent jau į metodinę literatūrą apie cheminius pavojus.

Prieš tris mėnesius Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą reglamentuoti savanorių ugniagesių veiklos pagrindus. Atlikus Priešgaisrinės saugos įstatymo pakeitimus, nustatyta savanorių ugniagesių sąveika ir bendradarbiavimas su valstybinėmis priešgaisrinėmis gelbėjimo pajėgomis, apibrėžtos jų galimybės dalyvauti gesinant gaisrus bei kitoje veikloje, prisidedant prie visuomenės saugumo užtikrinimo, numatytos konkrečios savivaldybių funkcijos savanoriškos priešgaisrinės apsaugos organizavimo procese.

Praėjo nemažai laiko, kol idėja reformuoti priešgaisrinę apsaugą kaimo vietovėse tapo realybe. Nuo 1997 metais Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento išplatintos iniciatyvos kurti visuomenines savanorių gaisrininkų organizacijas iki 2010 metais pradėtos rengti Lietuvos Respublikos savanorių ugniagesių veiklos įstatymo koncepcijos, kurios pagrindu ir atsirado naujos redakcijos Priešgaisrinės saugos įstatymas. Deja, ši veikla nesulaukė didesnio kaimiškų bendruomenių susidomėjimo, į ją neįsitraukė rajonų savivaldybės, seniūnijos. Todėl apmaudu, kad kalbantis su savivaldybių atsakingais darbuotojais tenka išgirsti priekaištų, jog procesas skubotas, kad savivaldybės ir bendruomenės tam nepasiruošusios. Ir nenuostabu, kad labiausiai reformai priešinasi tos savivaldybės, kuriose akivaizdžiai trūksta dėmesio priešgaisrinių tarnybų parengčiai. Nors visos savivaldybės susiduria su priešgaisrinių tarnybų finansavimo problemomis, kai kurios per paskutinį dešimtmetį sugebėjo atnaujinti techniką, suremontuoti ugniagesių komandų pastatus, sudaryti ugniagesiams geras darbo sąlygas. Tokios savivaldybės ne tik rūpinasi kaimo žmonių priešgaisriniu saugumu, bet ir investuodamos drąsiai ruošiasi ateinančioms permainoms.

Kauno apskrities VPGT pareigūnai nuo 1993 metų, aktyviai bendradarbiaudami su Vokietijos Lipės krašto savanoriais ugniagesiais, o vėliau ir su Aukštutinės Austrijos bei Zalcburgo žemės savanoriais ugniagesiais, stebėdami savanoriškos priešgaisrinės apsaugos raidą šiose Vakarų valstybėse, jos santykį su valstybine priešgaisrine tarnyba, intensyviai domėjosi savanoriškos priešgaisrinės apsaugos organizavimo tvarka. Buvome įsitikinę, kad geros Vakarų šalių savanorystės tradicijos būtinai ateis į mūsų kraštą, ir tam ruošėmės. Ypač Austrijos 160 metų savanoriškos veiklos patirtis bei paskutiniųjų 20 metų stulbinanti pažanga rūpinantis gyventojų priešgaisriniu saugumu demonstruoja nenuginčijamus argumentus, dėl ko reikėtų atsisakyti valstybei kasmet vis brangiau kainuojančios, bet merdėjančios, nepatikimos savivaldybių priešgaisrinės tarnybos ir sudaryti sąlygas, kad kiekvienas pilietis, valstybei padedant ir skatinant, galėtų prisidėti prie saugios visuomenės sukūrimo, prie savo bendruomenės, o kartu ir savo saugumo.

Galima suprasti kai kuriuos savivaldybės ugniagesius, kurie, „padrąsinti“ profesinės sąjungos, priešinasi reformai ir siekia bent kiek ilgiau išsaugoti varganą darbo vietą. Tuo labiau kad, anot jos lyderių (Šiaulių apskrities ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos kreipimasis, 2015 02 02), atleisti iš darbo savivaldybės ugniagesiai automatiškai taptų savanoriais (suprask, toliau dirbtų dykai). Ugniagesiams peršama nuomonė, kad parengtų specialistų (savivaldybės ugniagesių) pasitelkimas organizuojant savanorišką priešgaisrinę apsaugą būtų klaida ir absurdas, o Valstybinės priešgaisrinės tarnybos įstatymiškai pagrįsta teigiama iniciatyva vertinama kaip nuostatos brukimas. Jiems per sunku suprasti, kaip, „negalint pakeisti situacijos, reikėtų pakeisti požiūrį į ją“ (iš PAGD prie VRM direktoriaus pasisakymo 2014 m. gruodžio 11 d. pasitarime su savivaldybių priešgaisrinių tarnybų vadovais). Jie nieko nenori keisti, nes budi (deja, daugelyje komandų daugiau budi nei gesina gaisrus) ne tam, kad aplinkinės bendruomenės jaustųsi saugios, o tam, kad gautų nedidelį, bet garantuotą atlyginimą, kurio visada nepakako ir yra per mažai.

Tačiau sunku suprasti savivaldybių politikus ir vykdomosios valdžios atstovus, kurie nepastebi visuomenės saugumo problemų arba visaip stengiasi jas apeiti. Naujos redakcijos Priešgaisrinės saugos įstatymo nuostatų įgyvendinimas reikalauja greitų ir radikalių sprendimų, sumanaus ir atkaklaus darbo, antraip kaimo bendruomenės gali tapti grėsmingai nesaugios. Kol savivaldybių ir seniūnijų vadovai nepradės išvien su bendruomenėmis spręsti susidariusių problemų, tam panaudojant ir turimus priešgaisrinių tarnybų resursus, patirtį, tol negalės atsakingai atstovauti bendruomenių interesams. Ne veltui Vakarų valstybėse burmistras ar kitas vietinės valdžios atstovas dažniausiai yra ir savanorių ugniagesių komandos viršininkas arba pavaduotojas. Tada nebekyla klausimų, kas atsakingas ar turi pasirūpinti bendruomenės priešgaisriniu saugumu. Nekyla klausimų, ir kas atnaujins techniką ar pasirūpins kitais parengties užtikrinimo klausimais. O juk šitie klausimai šiandien pirmiausia kyla savivaldybių ugniagesiams, profsąjungų lyderiams ir kitiems, nematantiems ar nenorintiems matyti šviesesnės ir saugesnės kaimo bendruomenių ateities.

Šiuo metu labai aktualūs savanoriškos veiklos organizavimo darbai, bet ne mažiau svarbūs ir kaimiškų bendruomenių priešgaisrinio saugumo užtikrinimo klausimai. Juos reikia nedelsiant spręsti. Todėl esame nusiteikę ryžtingai dirbti ir ne tik bendradarbiaujant su savivaldybėmis ar ruošiant savanorišką veiklą reglamentuojančius poįstatyminius dokumentus. Teisūs Šiaulių apskrities ugniagesių profesinės sąjungos lyderiai sakydami, kad labai svarbi pačių bendruomenėse gyvenančių piliečių iniciatyva. Kiekvieno mūsų pareiga yra padėti žmonėms suprasti vykstančius procesus, aiškinti savanorystės sampratą ir jos naudą bendruomenėse, skatinti pozityvų, pilietišką mastymą, pastebėti ir skatinti geras iniciatyvas bei nenuvilti kaimo bendruomenėse dirbančių savivaldybių ugniagesių.